Naujienos

Ach, mielieji... Darbas darbas darbas. Dirbu kaip išprotėjus. Po 15-16val per dieną. O tos pora laisvų dienų per savaitę pralekia akimirksniu tvarkant visus kitus likusius reikalus. Šiek tiek apie mano dabartinį gyvenimą:
Diena prasideda 7:50. Pašoku iš lovos ir bėgu į vonią. Vonioje- 5min daugiausiai. Per kitas penkias, likusias iki aštuntos valandos, turiu apsirengti. Normalius rūbus apsirengti užtruktų pusę minutės, bet virtuvės apranga sudėtingesnė. Vien sagučių susegiojimas kiek trunka. Plaukus reikia taip susukti ir paslėpti po kepure, kad nei vienam nebūtų šanso iškristi. Apsirengus bėgu į pirmą aukštą, į virtuvę. Prasideda darbas. Sekanti poros minučių pertrauka bus maždaug apie 12val. Ir taip iki 23val nakties. Jei pasiseka ir jokių planų sekančioms dienoms rašyti nereikia, ar nieko ypatingo aptarti su kolegomis po darbo, tada grįžtu į kambarį. Kur nusiplėšusi aprangą tiesiai neriu į dušą. O tada tiesiai į lovą. Iki kito ryto 7:50. Kol kas jausmas kaip stovykloje. Kur labai daug veiklos, esi pavargęs, daug įspūdžių, kažkur kitur gyveni, bet tuoj viskas baigsis. Skirtumas, kad man nesibaigs. Sunku apsiprasti, kad dabar mažiausiai metus toks mano gyvenimas ir bus. Ir jis visai nėra blogas, tiesiog kitoks. Ir man neįprastas. Bet tikiu, kad priprasiu.
Virtuvė. Ji čia kitokia. Visų pirma turėčiau paminėti, kad velniškai karšta. Tiesiog neapibūdinamai karšta. Prie "plytos" neįmanoma išstovėti keliasdešimt sekundžių nenudegus veido. Prie to dar irgi nepripratau. Nežinau ar priprasiu. Ir šiaip ne tik kad oras labai karštas, bet visi daiktai, įrankiai. Bet ką paėmus rankos dega. Lėkštėse įpylus sriubą, jinai kelias sekundes net kunkuliuoja. Per kelias savaites įsigijau daugybę nudegimo randų ant rankų. Ir vistiek kartais užsimiršus stveriu kokį samtį puode be rankšluosčio... Bet iš kitos pusės- niekada nebūna nusiskundimų iš klientų dėl atšalusio maisto. Beje, kadangi čia 1,1km aukštis, vanduo užverda 97°C. Keista, ar ne? Blogas aukščio dalykas- kraujas iš nosies. Bet visi sako, kad priprasiu.
Atmosfera virtuvėje irgi kitokia. Buvau pripratusi prie isteriško šefo, kuris kas sekundę keisdavo nuotaikas. Vieną- svaidydavo iš pykčio keptuves, o jau kitą juokdavosi. Tai įpratau dirbti tokioj įtampoj, kad bet kada užeis priepuolis ir turiu būti pasiruošus jį atlaikyti. Čia niekas taip siaubingai nesinervina ir visi stengiasi draugiškai palaikyti nuotaiką. Kas, beje, labai svarbu norint pasiekti gerų rezultatų komandoje. Dirbant tiek laiko kartu, ir gyvenant kartu kažkaip turi būti pasiekta tarpusavio harmonija. Čia šefas neatlieka pagrindinės rolės. Nebent teoriškai. Praktiškai kiekvienas turi savo postą, žino už ką yra atsakingas ir tiek. Ir jei kas nors bus negerai, tai pylos gaus ne virtuvės šefas, o tas, kuris klaidą padarė. Asmeniškai. Kas irgi yra gerai, nes kiekvienas stengiasi pasiekti geriausią rezultatą ir jei kas negerai, nebando prisidengti kitu. Čia tu pats atsakai už savo darbą.
Prieš pradėdama dirbti, tikėjaus, kad pradžioje būsiu desertų/patisserie poste. Kas man būtų daug lengviau, kadangi tame poste daugiausiai esu dirbusi ir lengviausia adaptacija būtų buvusi. Deja. Dirbu garnyrų/Entremetier poste. Gerai iš tos pusės, kad galiu labai daug ko išmokti. Blogai iš tos, kad viskas absoliučiai nauja ir kiekvieną dieną turiu tiek susikišti informacijos į galvą, kad sunku ir įsivaizduoti. Ir šiaip pati sau prisidarau papildomos įtampos norėdama pagreitinti integraciją ir greičiau pritapti. Bet nieko greičiau nebus. Reikia laiko prie visko prisipratinti, išmokti. Bet vieną dalyką jau dabar žinau- tai bus neįkainojama patirtis tiek mano gyvenime, tiek karjeroje.